Petro skelbimas

Petro pamokslas https://www.earlychristianwritings.com/text/preachingpeter.html Petro pamokslas Šis fragmentas paimtas iš Montague Rhode James knygos „The Apocryphal New Testament“ (Oksfordas: Clarendon Press, 1924 m.), 16–19 psl. Vėlgi mūsų pagrindinis žinių šaltinis yra Aleksandrijos Klemensas, kuris pateikia iš jo paimtų citatų seriją. Aleksandrijos Klemensas, „Strom.“ I, 29, 182. O Petro pamoksle galite rasti, kad Viešpats vadinamas „Įstatymu ir Žodžiu“. Jis dar du kartus cituoja šią frazę. VI, 5, 39. O kad labiausiai pripažinti graikai pažįsta Dievą ne tiesiogiai, o netiesiogiai, Petras savo „Pamoksluose“ sako: „Žinokite tad, kad yra vienas Dievas, kuris sukūrė visų daiktų pradžią ir turi galią jų pabaigai“; ir: Nematomasis, kuris mato viską, nesuvaržomas, kuris viską apima, nieko nebereikalingas, kurio viskas reikia ir dėl kurio viskas egzistuoja, nesuprantamas, amžinas, nesugedęs, nesukurtas, kuris viską sutvėrė savo galios žodžiu... tai yra, Sūnus.[1] Tada jis tęsia: „Šį Dievą garbinkite ne pagal graikų papročius...“, parodydamas, kad mes ir geri (patvirtinti) graikai garbiname tą patį Dievą, nors ir ne remdamiesi tobula pažinimu, nes jie nebuvo susipažinę su Sūnaus tradicija. „Negarbinkite“, – sako jis, – „ne taip, kaip graikai“ – jis nesako „dievą, kurį garbina graikai“, bet „ne taip, kaip graikai“: jis norėjo pakeisti Dievo garbinimo būdą, o ne skelbti kitą Dievą. Ką gi reiškia „ne taip, kaip graikai“? Pats Petras paaiškins, nes jis tęsia: „Nuklydę dėl nežinojimo ir nepažindami Dievo taip, kaip mes, remdamiesi tobula pažinimu, bet formuodami tuos dalykus, kuriuos Jis jiems davė valdyti jų reikmėms – net medį ir akmenis, varį ir geležį, auksą ir sidabrą (pamiršdami) jų medžiagą ir tikrąją paskirtį, – jie pastatė dalykus, pavaldžius jų egzistencijai, ir garbina juos; o tai, ką Dievas jiems davė maistui – padangių paukščius ir jūroje plaukiojančius bei po žemę ropojančius padarus, laukinius žvėris ir keturkojus lauko gyvulius, taip pat lapes ir peles, kates, šunis bei beždžiones; taip, jie aukoja savo pačių maistą kaip aukas valgomiems dievams ir aukodami negyvus daiktus mirusiesiems kaip dievams, jie rodo nedėkingumą Dievui, šiais veiksmais neigdami, kad Jis egzistuoja. . . Jis toliau tęs šitaip: „Taip pat negarbinkite Jo taip, kaip daro žydai, nes jie, manantys, kad tik jie vieni pažįsta Dievą, Jo nepažįsta, tarnaudami angelams ir arkangelams, mėnesiui ir mėnuliui; o jei mėnulio nematyti, jie nešvenčia to, kas vadinama pirmąja sabata, nei laikosi naujo mėnulio šventės, nei neraugintos duonos dienų, nei palapinių šventės, nei didžiosios (Atpirkimo šventę). Tada jis priduria baigiamąją dalį (kolofoną) apie tai, ko reikalaujama: Taigi darykite taip: šventai ir teisiai mokykitės to, ką mes jums perteikiame, laikykitės to, garbindami Dievą per Kristų nauju būdu. Nes mes radome Raštuose, kaip Viešpats sako: „Štai aš sudarau su jumis naują sandorą, ne tokią, kaip sandora su jūsų tėvais Horebo kalne. Jis sudarė naują sandorą su mumis: nes graikų ir žydų keliai yra seni, bet mes esame tie, kurie garbina Jį nauju būdu trečiojoje kartoje (arba gentyje), būtent krikščionys.[2] Netrukus po to jis cituoja Paulių „be Petro pamokslavimo“, kaip nuorodą į Sibilą ir Histaspą. Ši ištrauka pateikiama žemiau kaip galimas „Pauliaus darbų“ fragmentas. Po citatos iš Pauliaus Klemensas tęsia: Todėl Petras sako, kad Viešpats tarė apaštalams: „Jei kas nors iš Izraelio atgailaus ir per mano vardą įtikės į Dievą, jo nuodėmės bus atleistos; (ir) po dvylikos metų eikite į pasaulį, kad niekas nesakytų: ‚Mes negirdėjome.‘“ Kitoje dalyje (VI, 6) jis rašo: Pavyzdžiui, „Petro pamoksle“ Viešpats sako: „Aš išsirinkau jus dvylika, manydamas, kad esate man verti mokiniai, kuriuos Viešpats norėjo, ir laikydamas jus ištikimais apaštalais; siunčia jus į pasaulį skelbti Evangeliją žmonėms visame pasaulyje, kad jie žinotų, jog yra vienas Dievas; tikėjimu į mane [Kristų] skelbti, kas bus, kad tie, kurie išgirdo ir įtikėjo, būtų išgelbėti, o tie, kurie neįtikėjo, išgirstų ir liudytų, neturėdami jokio pasiteisinimo pasakyti: „Mes negirdėjome“. Po kelių eilučių: Ir visoms protingoms sieloms aukščiau buvo pasakyta: „Ką tik kas iš jūsų padarė nežinodamas, aiškiai nepažindamas Dievo, tam visos jo nuodėmės bus atleistos.“ vi. 15. 128. Petras i„Pamoksle“, kalbant apie apaštalus, sakoma: „Bet mes, atvertę turimas pranašų knygas, radome, kad kartais pasakojimai išreikšti palyginimais, kartais mįslėmis, o kartais tiesiogiai (autentiškai) ir daugybe žodžių paminint Jėzų Kristų, tiek jo atėjimą, tiek jo mirtį, tiek kryžių, tiek visas kitas kančias, kurias jam sukėlė žydai, tiek jo prisikėlimą ir paėmimą į dangų dar prieš Jeruzalės įkūrimą (rankraščio vertinimu), net visus šiuos dalykus, kaip jie buvo užrašyti, ką jis turi iškentėti ir kas bus po jo. Todėl, kai sužinojome apie šiuos dalykus, mes įtikėjome Dievu per tai, kas apie jį buvo parašyta. O šiek tiek vėliau jis priduria, kad pranašystės atsirado Dieviškosios apvaizdos dėka, šiais žodžiais: „Nes mes žinome, kad Dievas jiems iš tiesų įsakė, ir be Rašto mes nieko nesakome.“ Pagoniškojo garbinimo pobūdis, kuriame minimos lapes, katės ir pan., bei faktas, kad visi mūsų šaltiniai yra aleksandriški, rodo, jog šis pamokslas yra egiptietiškos kilmės ir ten buvo paplitęs. Taip pat matome, kad tai buvo ortodoksinė knyga. Origenas netgi svarsto galimybę, kad ji gali būti autentiška visiškai arba iš dalies. Aristidas, seniausias iš graikų krikščionybės apologetų, kurio veikalą turime, laikosi labai panašios pozicijos kaip ir „Pamokslas“ ir manoma, kad jis juo rėmėsi. Sirijiečių kalba parašytas Simono Kefo „Pamokslas“ Romoje (kurį galima rasti Curetono „Sirijiečių dokumentuose“) neturi nieko bendro su mūsų knyga. Trumpai tariant, jos esmė yra tokia: didžiulis susirinkimas susirenka išklausyti Petro. Jis jiems pasakoja apie Jėzaus gyvenimą ir mirtį bei apaštalų pašaukimą, ragina juos vengti stabmeldystės; grįžta prie ženklų, pasirodžiusių nukryžiavimo metu, ir prie Piloto pranešimo Cezariui bei senatui, taip pat įspėja juos dėl Simono Magų. Toliau pasakojama apie mirusiojo prikėlimą, kurį atliko Petras, kai Simonui tai nepavyko. Trumpai pasakojama apie Petro dvidešimt penkerių metų vyskupavimą, jo ir Pauliaus kankinystę, Nerono mirtį bei po daugelio metų ištikusį badą. „Klemenso pripažinimuose“ ir pan. daug kalbama apie Petro pamokslų knygas, tačiau jos didžiąja dalimi yra išgalvotos, o jei kada nors ir egzistavo, turėjo priklausyti tai pačiai savitai mąstymo mokyklai kaip ir likusi tos literatūros dalis. Yra ir tam tikrų kitų „Petro mokymo“ fragmentų, kurie gali būti kitas „Pamokslų“ pavadinimas. Nuomonės šiuo klausimu skiriasi. Tikriausiai pirmasis, kilęs iš Origeno, yra iš „Pamokslų“. Kiti yra kitokio pobūdžio. Origenas, „Apie pirmuosius principus“, I, prologas 8. Tačiau jei kas nors norėtų pateikti mums iš tos knygos, vadinamos „Petro doktrina“, ištrauką, kurioje vaizduojama, kaip Gelbėtojas sako (lit. „atrodo, kad sako“) mokiniams: „Aš nesu beformė dvasia (demonas)“, jam pirmiausia reikia atsakyti, kad ta knyga nepriskiriama Bažnyčios knygoms; (o tada) reikia parodyti, kad šis raštas nėra nei Petro, nei kieno nors kito, kurį įkvėpė Dievo Dvasia, kūrinys. Šis citatas sutampa su vienu iš Evangelijos pagal hebrajus. Žr. 4 psl. Grigalius Nazianzenas, laiškas Nr. 16. „Sielai, kuri kenčia, yra arti Dievo“, – kažkur sako Petras – nuostabus posakis. (Jonas Damaskietis), „Šventosios paralėlės“, A. 12: Apie Petrą: „Vargšas aš, nes nepamenu, kad Dievas mato mintis ir klausosi sielos balso. Susidėjęs su nuodėme, sakiau sau: „Dievas yra gailestingas ir tave ištvers“; ir kadangi nebuvau iš karto nubaustas, nenustojau, bet, priešingai, paniekinau atleidimą ir išeikvojau Dievo ilgai kantrybę.“ Ten pat. Iš Petro mokymo: Turtingas yra tas, kuris gailestingas daugeliui, ir tas, kuris, sekdamas Dievo pavyzdžiu, dalijasi tuo, ką turi. Nes Dievas viską davė visiems iš savo pačių kūrinių. Supraskite tad, jūs, turtingieji, kad turite tarnauti, nes gavote daugiau, nei jums patiems reikia. Sužinokite, kad kitiems trūksta to, ko jums turite perteklių. Gėdykitės laikyti tai, kas priklauso kitiems. Sekite Dievo teisingumu (lygybe), ir nė vienas žmogus nebus vargšas. Oekumenijus apie Jokūbo laišką, 5, 16. Ir mums nutinka tai, ką sako palaimintasis Petras: „Vienas stato, o kitas griauna!“ Jie negauna nieko, tik savo triūsą. [1] VI skyriuje, 7 eilutėje, 58 vietoje jis pakartoja šią frazę: „Nes iš tiesų yra vienas Dievas, kuris sukūrė visų daiktų pradžią“, turėdamas omenyje savo pirmagimį Sūnų; taip rašo Petras, teisingai suprasdamas žodžius: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“. Žodžiai „Pradžioje“ buvo aiškinami kaip reiškiantys „Per Sūnų“. [2] Origenas apie Jono evangeliją, XIII skyriuje, 17 eilutėje, pateikia dalį Pirmiau pateikti fragmentai: Dabar būtų per daug išsamiai pateikti Herakleono citatas, paimtas iš knygos „Petro pamokslai“, ir jas nagrinėti, klausiant, ar ši knyga yra autentiška, ar suklastota, ar sudaryta iš abiejų elementų: todėl mes mielai atidėsime tai vėlesniam laikui ir tik pažymėsime, kad, jo nuomone, (Herakleonas) Petras mokė, kad neturime garbinti taip, kaip daro graikai, priimdami materialių dalykų ir tarnauja medžio gabalams bei akmenims; taip pat neturime garbinti Dievo taip, kaip daro žydai, nes jie, manantys, kad tik jie vieni pažįsta Dievą, iš tikrųjų Jo nepažįsta ir tarnauja angelams, mėnesiui bei mėnuliui.