Viešoji nuosavybė
DeepL mašininis vertimas iš viešosios nuosavybės anglų teksto. Angliškas originalas lieka per EN arba LT+EN.
Prarastos eretiškos knygos
*Iš „Apokrifinio Naujojo Testamento“, išvertė Montague Rhodes James (Oksfordas, 1924 m.)* ←ANKSTYVŲJŲ EVANGELIJŲ IR PAN. FRAGMENTAI.*„Apokrifinis Naujasis Testamentas“* išvertė Montague Rhodes JamesPRARASTOS ERETIKŲ KNYGOS:Fajumo evangelijos fragmentas→ Oksfordas: Oxford University Press, 19–24 puslapiai 3910523*Apokrifinis Naujasis Testamentas* — PRARASTOS ERETIŠKOS KNYGOS: PRARASTOS ERETIŠKOS KNYGOS Epifanijus cituoja arba aprašo tris tokias knygas, kurias galima tinkamai laikyti Naujojo Testamento apokrifais. Aš neįtraukiu Ievos Evangelijos ir tokių knygų kaip Parchoro bei kitų mitinių asmenų pranašystės, taip pat Elxai knygos. Pirmoji yra knyga, vadinama „Marijos gimimu“. Epifanijus, *Erezija* xxvi. 12. (Gnostikai turi knygą, kurią vadina „Marijos gimimu“ (arba „Nusileidimu“), kurioje yra siaubingi ir mirtini dalykai.) Jie sako, kad Zacharijas buvo nužudytas šventykloje būtent dėl to, kad, kaip jie teigia, jis matė regėjimą ir, apimtas baimės, kai jau ketino papasakoti apie tą regėjimą, jo lūpos buvo užkimštos. Mat, kaip jie sako, smilkalų deginimo metu, kai jis degino smilkalus, jis pamatė ten stovintį vyrą, turėjusį asilo pavidalą. Ir kai jis išėjo, sako jie, ir norėjo pasakyti: „Vargas jums! Ką (*arba* ką) jūs garbinate?“, tas, kurį jis matė šventykloje, užčiaupė jam burną, kad jis negalėtų kalbėti. O kai jo burna vėl atsivėrė, kad jis galėtų kalbėti, tada jis tai jiems atskleidė, ir jie jį nužudė. Ir taip, sako jie, mirė Zacharijas. Dėl šios priežasties pats įstatymų leidėjas įsakė kunigui nešioti varpelius, kad, jam įėjus atlikti kunigiškų pareigų, tas, kurį jie garbina, išgirstų varpelių skambesį ir pasislėptų, kad jo pavidalo panašumas nebūtų atpažintas. Tai yra vulgariausias Senosios Sandoros neapykantos išraiškos pavyzdys, kurio kilniausias atstovas buvo Marcionas. Man čia nereikia gilintis į pagonių tarpe paplitusią nuomonę, kad žydai ir krikščionys garbino dievybę asilo pavidalu. Daugeliui skaitytojų į galvą ateis Palatino kalno *graffito* su nukryžiuotos figūros ir asilo galvos atvaizdu. Kita panašios krypties Evangelija (?) buvo ta, kurią naudojo nežinomas „Įstatymo ir pranašų priešas“, kurį paneigia Augustinas, ir iš kurios cituojama ši ištrauka: Apaštalai paklausė Viešpaties, ką jiems manyti apie žydų pranašus, kurie, kaip manyta praeityje, buvo pranašavę jo atėjimą; Jis susirūpino, kad jie net dabar dar turi tokių minčių, ir atsakė: „Jūs atsisakėte (paleidote) gyvąjį, kuris yra prieš jūsų akis, ir tuščiai kalbate apie mirusiuosius.“ Epifanijus knygoje *Her*. xxvi. 8 cituoja „Mažąsias Marijos klausimus“: tačiau turėčiau būti atleistas nuo šio ištraukos pakartojimo. Knygoje *Her*. xxx. 16 jis pasakoja apie ebionitų naudojamą knygą, vadinamą „Jokūbo pakilimais“: „Tam tikrus tariamus ‚pakilimus‘ ir vadinamąsias ‚kalbas‘ jie pateikia ‚Jokūbo pakilimuose‘, vaizduodami jį kaip kalbantį prieš Šventyklą, aukas ir ugnį ant aukuro; taip pat daug kitų dalykų, kupinų tuščių žodžių.“ Be to, jie nesigėdija apkaltinti Paulių suklastotomis kalbos, *pilnomis* jų netikrų apaštalų piktumo ir klaidų: vadindami jį Tarsiečiu (ką jis pats prisipažįsta ir neneigia), tačiau tvirtindami, kad jis kilęs iš graikų; pasinaudodami jo pasakytomis tiesos žodžiais: „Aš esu Tarsiečius, ne bet kokio miesto pilietis“; tada jie sako, kad jis buvo graikas, graikės motinos ir graiko tėvo vaikas, ir kad jis nuvyko į Jeruzalę ir ten kurį laiką gyveno, norėjo vesti *aukščiausiojo* kunigo dukterį, ir dėl to tapo prozelitu bei buvo apipjaustytas, o kai jam nepavyko susituokti su ta mergina, jis įsiuto ir ėmė rašyti prieš apipjaustymą, prieš sabatą ir prieš Įstatymą. Kaip teigia Lightfootas (*Galatams*, 330, pastaba 2), knyga „be abejonės buvo taip pavadinta, nes joje aprašomi Jokūbo lipimai į Šventyklos laiptus, iš kur jis kreipdavosi į žmones“. Jos fragmentus tikriausiai galima įžvelgti paskutiniuose „Klemenso pripažinimų“ pirmosios knygos skyriuose. Lightfoot taip pat labai sumaniai (ten pat, 367, n. 1) spėja, kad pasakojimas apie Jokūbo mirtį, kurį Euzebijus cituoja iš Hegesipo ir kuriame Jokūbas yra numestas nuo Šventyklos viršūnės, „buvo šių pakilimų didingas *finalas*“. „Atpažinimuose“ jis kreipiasi į žmones nuo Šventyklos laiptų ir yra priešo (Paulius) numestas ir paliktas mirti; Hegesipo knygoje jis kalba nuo viršūnės: „yra išmestas iš dar aukštesnės vietos, ir šįkart jo mirtis yra neišvengiama“. Tai patraukli hipotezė. Epifanijus mini keletą kitų eretiškų apokrifų: Judo Iskarijoto Evangeliją (apie ją kalba ir Ireniejus) bei eretišką Pauliaus „Žengimą į dangų“ („Anabaticon“), kurį naudojo kaianitai arba kainitai. Mums tai tik pavadinimai. Taip pat girdime apie eretikų vadų – Bazilido, Valentino ir kitų – „Evangelijas“, tačiau jų negalime laikyti tikromis Evangelijomis. Jos – jei tai ne vien tik „vaiduoklių knygos“ – yra traktatai, kuriuose šie mokytojai išdėsto savo pažiūras, ir jie buvo praminti Evangelijomis. Marciono Evangelija priklauso kitai kategorijai: tai buvo Luko Evangelijos redakcija, iš kurios buvo pašalinta viskas, kas prieštaravo Marciono pažiūroms. Jis parengė panašų tekstą ir iš Pauliaus laiškų. Iš lotynų rašytojo Orosijaus kilęs vienintelis kito eretiško apokrifo fragmentas – apaštalų *Memoria* (? „Memuarai“). Ji buvo paplitusi tarp priscilianistų, kurie IV a. turėjo savo būstinę Ispanijoje. Tai akivaizdžiai buvo dualistinė knyga, be abejonės, manichėjiškos kilmės. Orosijus, *Priscilianistų ir origenistų klaidų papeikimas*. Priscilianistas teigė, kad patriarchų vardai yra sielos dalys: Rubenas – galvoje, Levis – širdyje, Judas – širdyje, Benjaminas – šlaunyse ir pan. Kita vertus, kūno dalyse išdėstyti dangaus ženklai, būtent: Avinas – galvoje, Jautis – kakle, Dvyniai – rankose, Vėžys – širdyje ir pan. Jis norėjo, kad būtų suprasta, jog tamsa yra amžina ir kad iš jos išėjo šio pasaulio valdovas. Jis tai patvirtina remdamasis knyga, pavadinta „Apaštalų atmintinė“, kurioje vaizduojama, kaip mokiniai slapta klausinėja Gelbėtoją, o Jis aiškina, kad Evangelijos palyginime, kuriame sakoma: *Sėjėjas išėjo sėti savo sėklą*, sėjėjas nebuvo geras: teigdamas, kad jeigu jis būtų buvęs geras, nebūtų buvęs neatsargus, nei būtų barstęs sėklą pakelėje, nei ant akmenuotų vietų, nei ant neariamos žemės; norėdamas, kad būtų suprasta, jog šis (pasaulio valdovas?) buvo tas sėjėjas, kuris savo sugautas sielas išbarstė į įvairius kūnus, kaip jam patiko. Toje pačioje knygoje daug kalbama apie drėgnų daiktų principą ir ugnies principą: jis norėjo, kad būtų suprasta, jog visi geri dalykai šiame pasaulyje įvyksta ne Dievo galia, o sumanymu (meniu). (Tada lietaus priežastis aiškinama tokiu būdu, kurio geriau nekartoji.) --- Gelasijaus dekrete „Apie knygas, kurias reikia priimti, ir kurias nereikia priimti“ pateikiami daugelio apokrifinių knygų pavadinimai. Šio dekreto data ir šaltinis yra ginčytini klausimai, tačiau jis negali būti vėlesnis nei VI amžius. Daugelis jame minimų pavadinimų yra paimti iš Bažnyčios rašytojų, ypač Jeronimo, kūrinių: dekreto autorius tų knygų nebuvo matęs. Šio dekreto Naujojo Testamento apokrifų sąrašas išsiskiria tiek praleidimais, tiek įtraukimais. Jis atrodo taip: „Kelionės aprašymas“ apaštalo Petro vardu, vadinamas Šventojo Klemenso knyga, devynios knygos. (= „Klemenso atpažinimai“: *dešimt* knygų.) „Apaštalo Andriejaus vardu pavadinti Apaštalų darbai“. „Apaštalo Tomo vardu pavadinti Apaštalų darbai“. „Apaštalo Petro vardu pavadinti Apaštalų darbai“. „Apaštalo Pilypo vardu pavadinti Apaštalų darbai“. (Šiuos kūrinius rasite atitinkamose šio rinkinio vietose.) „Evangelija Matijo vardu“ (žr. 12 psl.). Evangelija, priskiriama Barnabui. (Abi minėtos knygos yra įtrauktos į graikų „Šešiasdešimties knygų“ sąrašą, tačiau Barnabo evangelijos egzistavimas kelia didžiausių abejonių. Išlikusi knyga, pavadinta šiuo vardu (red. Ragg, 1907), yra parašyta italų kalba; tai XV a. pabaigos arba XVI a. klastotė, kurią sukūrė iš krikščionybės į islamą perėjęs atsimetėlis.) Evangelija, priskiriama Mažajam Jokūbui. (Tikriausiai tai „Protevangelium“: tačiau pamoka apie Kristaus apipjaustymą (išspausdinta Bannisterio leidinyje *Journal of Theol. Studies*, 1908, p. 417), esanti X a. liturginės knygos fragmente, parašytame airių raštu, pavadinta: „Evangelijos pamoka pagal Jokūbą, Alfėjo *sūnų*“. Vargu ar verta ją versti.) Evangelija, priskiriama apaštalui Petrui (išlikę fragmentai). Evangelija, priskiriama Tomui, kurią naudoja manichejai (išlikusi). Evangelija, priskiriama Bartolomėjui (išlikusi). Evangelijos, priskiriamos Andriejui (neegzistuojančios: painiava su „Apaštalų darbais“). Evangelijos, kurias suklastojo Lucianas. Evangelijos, kurias suklastojo Hesichijus. (Tai yra kanoninių evangelijų teksto redakcijos, apie kurias žinome nedaug.) Knyga apie Gelbėtojo vaikystę (Pseudo-Mato evangelija). Knyga apie Gelbėtojo gimimą ir Mariją, arba akušerę (ta pati kaip ir ankstesnė, arba „Protevangelium“). Knyga, vadinama „Ganytojo“ (Hermaso). Visos knygos, kurias parašė Leucijus, velnio mokinys. (Leucijus iš tiesų yra vardas, priskirtas tik „Jono apreiškimams“; įrašas yra gana neaiškus). Knyga, vadinama „Pagrindas“. Knyga, vadinama „Lobis“. (Raštai, priskiriami Manesui, manichėjų sektos įkūrėjui.) Toliau aš nepateikiu Senojo Testamento apokrifų ir patristinių raštų pavadinimų. Knyga, vadinama „Teklos ir Pauliaus Apaštalų darbais“ (epizodas iš „Pauliaus Apaštalų darbų“, skelbiamas atskirai). Apreiškimas, vadinamas Pauliaus (išlikęs). Apreiškimas, vadinamas Tomo (išlikęs). Apreiškimas, vadinamas Stepono (žr. skyriuje „Apokalipsės“). Knyga, vadinama „Šventosios Marijos mirtis“ (tikriausiai Pseudo-Melito pasakojimas). Knyga, vadinama „Apaštalų burtų traukimas“ (burtavimo sistema). Knyga, vadinama *Lusa apostolorum* (nepaaiškintas pavadinimas). Knyga, vadinama „Apaštalų kanonais“ (išlikusi, bet nepateikta šioje rinktinėje). Jėzaus laiškas Abgarui. Abgaro laiškas Jėzui (išlikęs). Prie to galiu pridėti ištraukas iš pagrindinių graikų Biblijos knygų sąrašų, kuriuose minimi Naujojo Testamento apokrifai. *a.* „Šešiasdešimties knygų“ tekstas Jis yra VII a. senumo. „Šešiasdešimt knygų“ – tai Biblijos knygos. Toliau pateikiami sąrašai tų, kurios „neįeina į šešiasdešimt“ (devynios), ir tų, kurios „yra apokrifinės“. Iš jų Nr. 1–14 yra Senojo Testamento knygos. 15. Jokūbo istorija ( = „Protevangelium“). 16. Petro apokalipsė. 17. Apaštalų kelionės ir mokymai (apskritai – apokrifiniai Apaštalų darbai). 18. Barnabo laiškas. 19. Pauliaus darbai. 20. Pauliaus apokalipsė. 21. Klemenso mokymas („Didascalia“) („Apostoliškosios konstitucijos“). 22. Ignoto mokymas ( = jo laiškai). 23. Polikarpo mokymas ( = jo laiškas). 24. Barnabo Evangelija (žr. p. 22). 25. Matijo Evangelija (žr. p. 12). *b*. Nikiforo stichometrija. Manoma, kad buvo sudaryta Jeruzalėje: galbūt siekia net IV a.: galiausiai pridėta prie IX a. Nikiforo „Chronografijos“. *Tos Naujojo Testamento knygos, dėl kurių kyla ginčų.* 1. Jono Apokalipsė – 1 400 eilučių 2. Petro Apokalipsė – 3 800 eilučių 3. Barnabo laiškas – 1 360 eilučių 4. Evangelija pagal hebrajus – 2 200 eilučių *Tos Naujojo Testamento knygos, kurios yra apokrifinės.* 1. Pauliaus kelionės ( = Apaštalų darbai) – 3 600 eilučių 2. Petro kelionės – 2 750 eilučių 3. Jono kelionės (=Apaštalų darbai) – 2 600 eilučių 4. Tomo kelionės – 1 600 eilučių 5. Evangelija pagal Tomą – 1 300 eilučių 6. Apaštalų mokymas („Didachė“) – 200 eilučių 7. Klemenso raštai (du laiškai) – 2 600 eilučių 8. Ignoto, Polikarpo ir Hermo raštai. *c*. „Athanasius“ Šventojo Rašto sintezė. Išlikusi tik viename rankraštyje, saugomame Etono koledže. Senojo Testamento apokrifų sąraše ji sutampa su paskutiniuoju įrašu, tik nenurodoma eilučių skaičiaus. Naujojo Testamento sąraše ji yra paini: akivaizdžiai apokrifinės knygos vadinamos tik „ginčytinomis“, o tikrosios „antilegomena“ yra praleistos. Taigi: Iš Naujojo Testamento vėlgi šios knygos yra ginčytinos: „Petro kelionės“, „Jono kelionės“, „Tomo kelionės“, „Tomo Evangelija“, „Apaštalų mokymas“, Klemenso *raštas*: iš kurių buvo atrinktos ir parafrazuotos tikresnės bei įkvėptos dalys. Išnašos --- *Šaltinis: [Wikisource](https://en.wikisource.org/wiki/The_Apocryphal_New_Testament_(1924)/Lost_Heretical_Books)* *Vertėjas: M.R. James, 1924* *Licencija: Viešoji sritis (JAV).* # Ikiničeniniai tėvai — Tertulianas prieš Markioną (1885, JAV viešoji sritis)