Petro aktas (Berlynas)

*Šaltinis: docx IV dalis. Nėra pd-corpus (arba kitos redakcijos).* Petro veiksmai (Berlyno kodeksas BG 8502,4) Samuel Zinner, red. Mark Mattison. Luminescence / Kitos evangelijos. Viešoji nuosavybė. Tik BG, ne NHC Petro ir dvylikos aktai. https://www.luminescence-llc.net/the-act-of-peter [ ] Teksto spraga (vadinama „lakuna“) ( ) Redaktoriaus įterpimas, siekiant paaiškinti tekstą { } Rašytojo papildymas [128] Koptų kodekso puslapio numeris Įvadas: Petras susiduria su iššūkiu [128] Tai buvo savaitės pirmoji diena, Viešpaties diena. Susirinko minia ir atvedė pas Petrą keletą ligonių, kad jis juos išgydytų, ir kažkas iš minios drįso kreiptis į Petrą: „Petrai, pažiūrėk, kaip tarp mūsų tu suteikei regėjimą keliems, kurie nematė, ir suteikei klausą tiems, kurie negirdėjo, ir suteikei gebėjimą vaikščioti tiems, kurie negalėjo vaikščioti, ir padėjai silpniesiems bei sugrąžinai jiems jėgas. Tačiau tavo dukra, jauna mergina, kuri subrendo ir tapo graži, ir kuri [129] buvo ištikima Dievo vardui, kodėl jai nepadėjai? Nes, žiūrėk, ji visiškai paralyžiuota vienoje pusėje ir ten, kampe, guli bejėgė. Mes matome tuos, kuriuos išgydai, bet savo dukrą ignoruoji.“ Petras išgydo savo dukrą Tada Petras nusišypsojo ir jam tarė: „Mano sūnau, tik Dievas žino priežastį, kodėl jos kūnas yra ištiktas negalios. Taigi suprask, kad ne todėl, jog Dievas būtų silpnas ar bejėgis suteikti savo dovaną mano dukrai, bet (Jis jos neišgydė) tam, kad tu įsitikintum, o čia esantys įgytų (dar) daugiau tikėjimo.“ [130] Tada jis pažvelgė į savo dukrą ir tarė jai: „Atsistok ten, kur esi! Neleisk niekam tau padėti, tik Jėzui, ir, atgavusi (sveikatą), eik visų akivaizdoje! Eik pas mane!“ Ir ji atsistojo bei priėjo prie jo. Minia džiaugėsi tuo, kas įvyko. Petras jiems tarė: „Matote, jūsų protas įsitikino, kad Dievas nėra bejėgis dėl nieko, ko mes Jo prašome.“ Tada jie džiaugėsi dar labiau ir šlovino Dievą. Petras [131] tarė savo dukrai: „Eik į tą vietą, kur buvai, ir vėl tapk neįgali, nes tai bus naudinga ir tau, ir man.“ Mergaitė vėl sugrįžo, atsisėdo toje pačioje vietoje, kurioje buvo, ir vėl tapo tokia, kokia buvo anksčiau. Visa minia verkė ir maldavo Petrą, kad jis atstatytų jos sveikatą. Petras pasakoja savo dukters istoriją Petras jiems tarė: „Kaip gyvas Viešpats, tai yra jos ir mano labui, nes tą dieną, kai ji man gimė, aš mačiau regėjimą, kuriame pats Viešpats man tarė: ‚Petrai, šiandien tau gimsta didelis [132] išbandymas, nes ši mergaitė atims gyvybes keliems žmonėms, jei jos kūnas liks sveikas.‘ Aš, tačiau, maniau, kad tas regėjimas mane tyčiojasi. „Kai mergaitei suėjo dešimt metų, keletas vyrų susižavėjo ja, o turtingas žemvaldys Ptolemėjas, pamatęs, kaip mergaitė maudosi kartu su savo motina, pasiuntė (ką nors) ją paimti, kad galėtų ją vesti. Jos motina liko neįtikinta. Jis siuntė (ką nors) keletą kartų. Jis negalėjo sustabdyti [...]. (Trūksta 133–134 puslapių) „[135] Ptolemėjo vyriški tarnai [atvežė atgal] mergaitę, paliko ją priešais namą ir išėjo, o kai aš ir jos motina tai pastebėjome, nuėjome ir pamatėme, kad mergaitė buvo paralyžiuota ir susiraukšlėjusi nuo pirštų iki galvos visoje vienoje kūno pusėje. Mes ją pakėlėme, šlovindami Viešpatį, kuris išgelbėjo savo tarnę nuo išniekinimo, [ir] užteršimo bei [pražūties]. Štai kodėl [dėl šių aplinkybių] mergaitė [tebėra] tokia iki šiol. Kas atsitiko Ptolemėjui „Dabar gi jums derėtų sužinoti apie Ptolemėjo poelgius. [136] Jo širdis buvo apimta meilės, ir jis dieną bei naktį kentėjo dėl to, kas jam atsitiko, ir liejo gausias ašaras, dėl kurių apako. Jis ketino nusižudyti, ir štai, tą dieną, devintoje valandoje, netgi kai jis buvo vienas savo miegamajame, [jis] pamatė intensyvią šviesą, spindinčią visame name, ir išgirdo balsą, kalbantį [137] jam: „Ptolemėjau, Dievas nesuteikė savo indų iškrypimui ir suteptimui. Tačiau to[1] iš tavęs buvo reikalaujama, kadangi buvai man ištikimas, kad nesuteptum mano jaunosios mergelės, kurią turėjai laikyti savo seserimi, nes aš tapau viena dvasia jums abiem. Tačiau atsikelk ir skubėk į apaštalo Petro namus, ir tu pamatysi mano šlovė. Jis paaiškins tau situaciją.“ „Ir Ptolemėjas nedelsė. Jis įsakė savo tarnams [138] jį palydėti, netgi palydėti pas mane, ir kai jis atvyko pas mane, Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, galia, jis papasakojo viską, kas jam nutiko. Po to jis pamatė savo fizinėmis ir dvasinėmis akimis, ir keli žmonės įtikėjo Kristų. Jis padarė jiems gera ir suteikė jiems Dievo dovaną. „Po to Ptolemėjas mirė, palikdamas šį gyvenimą ir nuėjęs pas savo Viešpatį. [139] Ir [parengęs] savo testamentą, jis parašė, kad žemės sklypas atiteks mano dukrai, ją paminėdamas, nes dėl jos jis buvo ištikimas Dievui ir buvo išgelbėtas (nuo pagundos). O aš su didžiausiu rūpesčiu tvarkiau man patikėtą valdymą. Aš pardaviau žemę, ir tik Dievas vienas žino – ne aš, ne mano duktė, {kad aš pardaviau žemę}, nieko sau nepasilikdamas iš sumos, už kurią žemė buvo parduota. Vietoj to visus pinigus atidaviau vargšams. Išvada „Taigi žinok, Kristaus Jėzaus tarnai, kad Dievas [140] [saugo tuos, kurie] Jam priklauso, ir Jis parengia tai, kas naudinga kiekvienam žmogui. Mes, tačiau, manome, kad Dievas mus apleido, tad dabar, broliai, atgailaukime, būkime budrūs ir melskimės, ir Dievo gailestingumas nusileis ant mūsų, netgi kol mes jo laukiame.“ Petras jiems visiems skelbė {visus} kitus mokymus. Šlovindamas Viešpaties Kristaus vardą [141], jis visiems dalijo duoną. Kai ją išdalijo, atsistojo ir nuėjo į savo namus. ---